„Čia reikia dėti apsaugą.“
Mašinų rizikos mažinimas labai dažnai prasideda būtent nuo šio sakinio. Projekte matome judantį elementą, galimą suspaudimą arba įtraukimą, todėl ranka pati tiesiasi prie sprendimo: apsaugas, blokavimo įtaisas, šviesos užtvara.
Gal jų tikrai reikės.
Tik šiuo momentu mes to dar nežinome.
Prieš parenkant technines apsaugos priemones, ISO 12100 reikalauja pažiūrėti į pačią mašinos konstrukciją. Ar galima pakeisti dalių tarpusavio padėtį taip, kad neliktų suspaudimo vietos? Ar aštrų kraštą galima nušlifuoti, užlenkti arba išlyginti? Ar judantis elementas tikrai turi būti toks sunkus ir toks greitas? Ar galima sumažinti jėgą, energiją, slėgį arba temperatūrą? Ar kita medžiaga arba technologinis procesas sumažintų triukšmą, vibracijas, dulkes arba užsidegimo riziką?
O gal problema ne vienoje detalėje, o visoje mašinos koncepcijoje?
Gal reikia pakeisti masės pasiskirstymą ir pagerinti stabilumą. Pritaikyti kitą pavaros techniką. Perprojektuoti valdymo elementus. Tepimo ir nustatymo vietas išvesti už pavojingosios zonos ribų. Sumažinti energiją, kuri lieka sistemoje atjungus maitinimą.
Tai yra savaime saugūs konstrukciniai sprendimai — pirmas ir svarbiausias rizikos mažinimo žingsnis pagal ISO 12100.
Juos jungia vienas dalykas: jie ne tik atskiria žmogų nuo jau egzistuojančio pavojaus. Jie keičia mašiną, jos parametrus arba žmogaus sąveiką su ja taip, kad pavojus išnyktų arba su juo susijusi rizika sumažėtų.
Bet galima eiti dar giliau.
ISO 12100 5.4 punktas reikalauja identifikuojant pavojus apibrėžti mašinos atliekamas operacijas ir žmogaus, sąveikaujančio su mašina, užduotis. Nustatymas. Medžiagos padavimas. Gaminio paėmimas. Valymas. Strigčių šalinimas. Defektų aptikimas. Techninė priežiūra.
Lengva šį sąrašą laikyti nekintamu: jei operatorius atlieka užduotį, reikia suprojektuoti būdą, kaip ją atlikti saugiai.
O gal klausimą užduodame vienu žingsniu per vėlai?
Ar operatorius apskritai turi atlikti šią užduotį?
Rankinį padavimą galima mechanizuoti. Detalės paėmimą galima automatizuoti. Tepimo tašką galima išvesti už zonos ribų. Didesnis patikimumas gali sumažinti strigčių ir gedimų, kuriems reikia žmogaus įsikišimo, skaičių.
Tai ne visada pašalina patį pavojų. Bet gali pašalinti pavojingą situaciją arba smarkiai sumažinti žmogaus veikimą rizikos zonoje. Žinoma, pakeitimas gali sukurti naujų pavojų, todėl reikia iš naujo analizuoti mašinos operacijas, žmogaus užduotis ir visas numatomas intervencijas.
Taigi prieš projektuodami saugų pavojingos užduoties atlikimą, atsakykime į svarbesnį klausimą: ar tos užduoties negalima visiškai išimti iš operatoriaus darbo?
Mašinų rizikos mažinimas: pirmas žingsnis nėra geresnis apsaugas
Pirmoji klaida atsiranda dar kalboje, kuria aptariame mašinos saugą.
„Suprojektavome apsaugą.“
„Pridėjome blokavimo įtaisą.“
„Numatėme šviesos užtvarą.“
„Pritaikėme saugos valdiklį.“
Visi šie sprendimai galėjo būti numatyti jau pirmajame 3D modelyje. Jie gali būti būtini norimam saugos lygiui pasiekti. Bet tai dar nereiškia, kad jie priklauso pirmajam rizikos mažinimo žingsniui.
Apsaugas netampa savaime saugiu konstrukciniu sprendimu vien todėl, kad buvo suprojektuotas kartu su mašina.
ISO 12100 šias sąvokas atskiria aiškiai. Savaime saugus konstrukcinis sprendimas pašalina pavojų arba sumažina riziką pakeisdamas mašinos konstrukcines ar eksploatacines savybes. Apsaugas arba apsauginis įtaisas mažina riziką, susijusią su pavojumi, kurio nepavyko pašalinti arba pakankamai sumažinti konstrukciškai.
Skirtumas nėra tas, kada sprendimas atsirado projekte ir kiek jis kainavo.
Svarbu, kas iš tikrųjų pasikeitė mašinoje.
Ar dingo suspaudimo vieta? Ar sumažėjo judančio elemento energija? Ar pašalintas aštrus kraštas? Ar emisija sumažinta šaltinyje? Ar sistema po energijos dingimo elgiasi saugiai? Ar žmogus vis dar turi atlikti pavojingą veiksmą?
Jeigu pavojus liko toks pats, o pridėtas sprendimas tik neleidžia prie jo prieiti arba kontroliuoja prieigą, dažniausiai mes jau esame antrame žingsnyje.
Imkime paprastą mechanizmą, kuriame dvi dalys sukuria suspaudimo vietą. Galime apgaubti mechanizmą apsaugu ir kontroliuoti jo padėtį. Bet pirmiau galime patikrinti, ar dalių tarpusavio padėtį galima pakeisti taip, kad tarpas būtų saugus nagrinėjamai kūno daliai arba kad ta kūno dalis apskritai negalėtų į jį patekti. Pirmu atveju saugome žmogų nuo esamos suspaudimo vietos. Antru — panaikiname ją mašinos geometrija.
Tas pats su judesiu. Galime aptikti žmogų ir stabdyti pavojingą elementą. Bet pirmiau verta paklausti: ar tas elementas tikrai turi judėti tokiu greičiu, turėti tokią masę ir kaupti tokią energiją?
Tai nereiškia, kad apsaugas arba saugos funkcija vėliau nebus reikalingi. Pirmas žingsnis ne visada pakankamai sumažina riziką. ISO 12100 nereikalauja bet kokia kaina atsisakyti techninių apsaugos priemonių.
Standartas reikalauja laikytis eiliškumo.
Todėl teisingas klausimas nėra: „Kokią apsaugos priemonę pridėjome?“
Pirmiau turime paklausti: „Kokią pavojingą mašinos savybę iš tikrųjų pakeitėme?“
Jeigu atsakymas yra „jokios“, tikėtina, kad pirmojo žingsnio dar neatlikome.
„Geometrija jau baigta. Dabar pridėkime saugą“
Čia projektas labai dažnai pradeda slysti į blogą pusę.
Mechaninis modelis jau patvirtintas. Judesių ribos nustatytos. Cilindrai parinkti. Konstrukcija išsiųsta kainodarai. Tik tada kažkas rimtai pažiūri į žmogaus prieigą ir pamato suspaudimo, pjovimo, smūgio arba įtraukimo vietas.
Geometrijos keisti nebenorime, todėl pradedame „pridėti saugą“.
Apsaugą. Aptvėrimą. Blokavimo įtaisą. Šviesos užtvarą.
ISO 12100 siūlo atvirkščią tvarką. Pagal 6.2.2.1 punktą būtent mašinos forma ir jos dalių tarpusavio padėtis yra vienos pirmųjų sričių, kurias projektuotojas turi išnaudoti pavojams šalinti.
Jeigu du judantys elementai sudaro suspaudimo vietą, pirmasis klausimas turi būti ne „kur dėsime apsaugą?“, o „ar galima pakeisti šių elementų tarpusavio padėtį?“. Mažiausią atstumą galima padidinti taip, kad nagrinėjama kūno dalis galėtų atsidurti tarp elementų be suspaudimo rizikos. Arba jį galima sumažinti taip, kad ta kūno dalis negalėtų patekti tarp elementų.
Čia kalbame ne apie žmogaus atitraukimą nuo esamo pavojaus aptvėrimu ar saugos atstumu.
Kalbame apie tokią pačių mašinos dalių geometriją, kurioje suspaudimo vieta nustoja egzistuoti.
Tai esminis skirtumas.
Pirmu atveju pavojus lieka, o prieiga ribojama. Antru atveju keičiame mechanizmo konstrukciją taip, kad nagrinėjamas judesys negalėtų sukelti konkretaus sužalojimo.
Lygiai taip pat reikia žiūrėti į aštrius kraštus, kampus, išsikišusius elementus, šiurkščius paviršius ir angas, kuriose gali įstrigti kūno dalis arba drabužiai. Jeigu kraštą galima nušlifuoti, užlenkti arba išlyginti, sunku pateisinti jo palikimą projekte ir problemos perkėlimą į naudojimo instrukciją.
„Saugokitės aštraus krašto“ nėra atsakymas, jeigu kraštas neprivalo būti aštrus.
Mašinos geometrija lemia ir matomumą. Jeigu saugiam valdymui reikia, kad operatorius stebėtų darbo arba pavojingąją zoną, jis turi galėti ją realiai matyti iš valdymo vietos. Aklosios zonos nepataisys nurodymas prieš paleidžiant būti ypač atsargiam.
Pirmiau reikia tikrinti, ar galima pakeisti mašinos formą, darbo vietos padėtį arba elementų išdėstymą. Tik tada, kai tiesioginis matomumas neįmanomas, galima svarstyti netiesioginio matymo priemones, pavyzdžiui, tinkamai išdėstytus veidrodžius.
Mašinos forma taip pat lemia žmogaus padėtį. Ar operatorius gali pasiekti valdymo elementus nesilenkdamas virš pavojingosios zonos? Ar prieiga prie reguliavimo vietos neverčia kišti rankos tarp mechanizmų? Ar konstrukcija neverčia darbuotojo užimti pozicijos, iš kurios sunkiau saugiai judėti arba greitai pasitraukti?
Tai ne patogumo klausimas. Tai rizikos mažinimas konstrukcija.
Žinoma, geometrijos pakeitimas gali paveikti mašinos funkciją, gabaritus, ciklo laiką ir gamybos kainą. Ne kiekvienas pakeitimas bus įmanomas. Ne kiekvienas pakankamai sumažins riziką.
Bet šių apribojimų negalima laikyti duotybe vien todėl, kad modelis jau patvirtintas.
Prieš klausdami, kur montuoti apsaugą, grįžkime prie ankstesnio klausimo: kodėl mašinos dalys sudėtos taip, kad sukūrė šį pavojų?
Tik atsakymas parodys, ar techninė apsaugos priemonė tikrai būtina, ar ji tiesiog leidžia nebejudinti jau patvirtintos geometrijos.
Ne kiekvieną operatoriaus užduotį reikia saugoti. Kai kurias reikia panaikinti
ISO 12100 5.4 punktas reikalauja nustatyti mašinos atliekamas operacijas ir žmogaus užduotis per visą mašinos gyvavimo ciklą. Praktikoje atsiranda sąrašas: medžiagos padavimas, gaminio paėmimas, nustatymas, valymas, strigčių šalinimas, defektų aptikimas, techninė priežiūra.
Čia labai lengva suklysti.
Jeigu užduotis pateko į sąrašą, pradedame ieškoti, kaip operatorius ją atliks saugiai. Parenkame darbo režimą, apsaugą, blokavimo įtaisą, leidimo įtaisą arba procedūrą.
Tačiau užduočių sąrašas neturi aprašyti galutinės mašinos versijos. Jis rodo tik tai, kaip žmogus sąveikauja su mašina analizuojamame projekte.
Kiekvienai užduočiai reikia papildomo klausimo: ar galutinėje konstrukcijoje ji vis dar turi egzistuoti?
1 atvejis: operatorius „tik pataiso“ medžiagą
Perėjime tarp transporterio ir kitos mašinos dalies medžiaga kartais pasisuka neteisingai. Operatorius pamato problemą, prieina ir ranka pataiso jos padėtį.
Veiksmas trunka kelias sekundes. Jis nelaikomas nei gedimu, nei formaliu perderinimu. Juk operatorius „tik pataiso detalę“.
Bet per tas kelias sekundes žmogus siekia į vietą, kur gali pajudėti transporteris, stūmiklis arba kitas mechanizmo elementas. Rizikos vertinime atsiranda užduotis: strigties pašalinimas arba medžiagos padėties koregavimas.
Akivaizdus atsakymas?
Uždengti prieigą. Pridėti blokavimo įtaisą. Paruošti rankinį režimą. Aprašyti saugų strigties šalinimą.
Gal dalis šių sprendimų vis tiek bus reikalingi. Bet pirmiau reikia užduoti mažiau patogų klausimą: kodėl medžiaga apskritai pasisuka neteisingai?
Ar tarp transporterių yra tarpas arba aukščio skirtumas? Ar kreipiančiosios laiko medžiagą visame numatytame matmenų diapazone? Ar mechanizmų greičiai tinkamai sinchronizuoti? Ar staigus greičio pokytis neapsuka arba nenuverčia gaminio? Ar netinkamai padėta medžiaga gali būti automatiškai aptikta ir atmesta dar prieš užblokuodama kitą operaciją?
Jeigu intervencijos priežastis yra nepakankamas padavimo patikimumas, projektuotojas pirmiausia turi dirbti su tuo patikimumu. ISO 12100 6.2.13 punktas nurodo, kad didesnis įrangos patikimumas sumažina įvykių, kuriems reikia žmogaus įsikišimo, skaičių, o kartu sumažina žmogaus veikimą pavojuje.
Perėjimo geometrijos, medžiagos vedimo arba judesio parametrų pakeitimas gali padaryti taip, kad užduotis, kuri anksčiau buvo atliekama kelis ar keliolika kartų per pamainą, nebeliktų normalios darbo rutinos dalimi.
Mes tada nesuprojektavome saugesnio medžiagos pataisymo būdo.
Mes pašalinome priežastį, dėl kurios operatoriui apskritai reikėjo ją taisyti.
Tai nereiškia, kad iš mašinos dingo visi pavojai. Vis tiek reikia įvertinti gedimus, netipines medžiagas, užterštumą ir tikras strigtis. Tačiau sumažėja numatomų intervencijų, kylančių iš normalios proceso eigos, skaičius.
Tai nėra smulkmena. Tai perėjimas nuo pasekmių saugojimo prie priežasties keitimo.
2 atvejis: jutiklį reikia reguliuoti pavojingojoje zonoje
Mašina dirba su skirtingomis medžiagomis. Projekte parinktas jutiklis neapima viso reikiamo aptikimo diapazono arba jo padėtį reikia keisti pagal tuo metu apdorojamą medžiagą.
Todėl per perderinimą operatorius įeina į pavojingąją zoną ir ranka reguliuoja jutiklį.
Rizikos vertinime atsiranda konkreti užduotis: jutiklio padėties reguliavimas keičiant medžiagos tipą.
Žinoma, galima suprojektuoti saugų įėjimą. Sustabdyti mašiną. Užblokuoti paleidimo galimybę. Paruošti atitinkamą darbo režimą ir perderinimo procedūrą.
Bet ar tai tikrai pirmas atsakymas?
Jeigu mašina pagal paskirtį turi dirbti su tam tikru medžiagų diapazonu, šių medžiagų savybės yra mašinos apribojimų dalis. Aptikimo sistema turi būti parinkta pagal visą numatomą darbo diapazoną, o ne pagal vieną variantą.
Pirmoji galimybė — naudoti jutiklį arba kitą aptikimo techniką, užtikrinančią reikiamą veikimo sritį visoms numatytoms medžiagoms. Tai tiesiogiai siejasi su tinkamos technikos parinkimu pagal ISO 12100 6.2.4 punktą.
Tai nereiškia, kad visada reikia dėti jutiklį su didžiausiu įmanomu diapazonu. Per plati aptikimo sritis gali sukelti klaidingus suveikimus arba sumažinti gebėjimą atskirti medžiagas. Sprendimą reikia parinkti ir patvirtinti realiomis proceso sąlygomis.
Bet jeigu tinkamai parinktas jutiklis pašalina poreikį kiekvieną kartą jį perstatyti, dingsta ir užduotis, dėl kurios reikėjo eiti į zoną.
O jeigu vienas fiksuotas aptikimo diapazonas techniškai neįmanomas?
Tada reikia tikrinti, ar reguliavimas tikrai turi vykti prie pat jutiklio. Nustatymo mechanizmą galima išvesti už pavojingosios zonos arba suprojektuoti taip, kad operatorius reguliuotų iš saugios vietos. Toks požiūris tiesiogiai atitinka ISO 12100 6.2.15 punktą, kuris rekomenduoja nustatymo ir techninės priežiūros vietas įrengti už pavojingųjų zonų ribų.
Užuot projektavę saugų įėjimą iki jutiklio, pakeičiame reguliavimo vietą.
Tai vis dar perderinimas. Vis dar reikia numatyti klaidingą nustatymą, atsitiktinį nuostatos pakeitimą ir netinkamą medžiagos aptikimą. Bet operatoriui nebereikia lįsti tarp mašinos elementų vien tam, kad pritaikytų jutiklį kitam gamybos variantui.
Abiem atvejais mąstymo mechanizmas tas pats.
Pirmiausia identifikuojame žmogaus užduotį. Tada neklausiame vien „kaip ją apsaugoti“. Tikriname:
- kodėl užduotis atsirado;
- ar ji kyla iš tikros mašinos funkcijos, ar iš pasirinkto sprendimo apribojimo;
- ar galima pašalinti jos atlikimo priežastį;
- ar užduotį gali perimti mašina;
- ar jos atlikimo vietą galima perkelti už pavojingosios zonos ribų.
Tik po tokios analizės žinome, kokios užduotys operatoriui iš tikrųjų liks.
Nes kartais geriausias rizikos mažinimo būdas per perderinimą nėra saugesnis įėjimas į zoną. Geriausias būdas — kai į tą zoną eiti nebereikia.
Mašinų rizikos mažinimas: prieš dėdamas apsaugą paklausk, ką keiti
ISO 12100 nepateikia vieno sprendimo visiems pavojams. Tačiau 6.2 punkte jis nurodo konkrečias sritis, kuriose projektuotojas turi ieškoti galimybių šalinti pavojus arba mažinti riziką konstrukcija.
Toliau pateikta lentelė nereiškia, kad pirmame stulpelyje išvardytos priemonės yra neteisingos. Apsaugas, saugos funkcija arba procedūra vėliau gali būti būtini. Esmė kita: nereikia jų griebtis, kol nepatikrintos pirmojo žingsnio galimybės.
| Prieš iš karto... | Pirmame žingsnyje patikrink... | Konkretus pavyzdys |
|---|---|---|
| liepsi operatoriui atidžiai stebėti zoną | ar konstrukcija suteikia jam realų matomumą | mašinos formos arba valdymo vietos pakeitimas, aklųjų zonų mažinimas, tinkamai įrengtas veidrodis |
| aptversi suspaudimo vietą | ar ją galima pašalinti keičiant geometriją | tarpas padidinamas taip, kad kūno dalis nebūtų suspausta, arba sumažinamas taip, kad ji negalėtų patekti į tarpą |
| pažymėsi aštrų kraštą | ar kraštas apskritai turi būti aštrus | lakšto krašto nušlifavimas, užlenkimas arba išlyginimas, atviro vamzdžio galo uždarymas |
| rašysi instrukciją apie „saugų siekimą“ | ar mašinos forma užtikrina tinkamą padėtį ir prieigą | kita valdymo elementų padėtis, nereikia lenktis virš mechanizmo arba siekti tarp judančių dalių |
| pradėsi nustatinėti apsauginę zoną aplink judančią dalį | ar galima sumažinti jėgą, masę, greitį arba energiją | mažesnis cilindras, mažesnis slėgis, lengvesnis judantis elementas, greitis ribojamas iki procesui būtinos vertės |
| uždengsi triukšmo šaltinį arba duosi klausos apsaugos priemones | ar triukšmą galima sumažinti šaltinyje | pavaros, greičio, standumo, dalių jungimo būdo arba proceso parametrų pakeitimas |
| izoliuosi operatorių nuo vibracijų | ar galima pakeisti vibracijos šaltinį | dalių balansavimas, masės pasiskirstymo, dažnio arba judesio amplitudės pakeitimas |
| projektuosi vėdinimą dulkėms | ar galima sumažinti dulkių susidarymą | granulių naudojimas vietoje miltelių arba frezavimas vietoje šlifavimo |
| ekranuosi spinduliuotės šaltinį | ar šaltinis būtinas ir ar jo galia turi būti tokia | šaltinio atsisakymas, galios ribojimas iki būtinos vertės, spindulio fokusavimas į taikinį |
| pridėsi daugiau konstrukcijos patikrų | ar ji tinkamai apskaičiuota ir pagaminta | tinkamas matmenų parinkimas, jungčių parinkimas, apsauga nuo perkrovos ir nuovargio, besisukančių dalių balansavimas |
| saugosi žmogų nuo dalies lūžimo pasekmių | ar tinkamai parinkta medžiaga ir saugos koeficientas | korozijos, senėjimo, dilimo, trapumo, degumo ir realių ciklinių apkrovų įvertinimas |
| pradėsi saugoti pavojingą technologiją | ar galima pasirinkti kitą techniką | elektrinė pavara vietoje pneumatinės, vandens pjovimas vietoje mechaninio, procesas žemiau užsiliepsnojimo temperatūros |
| manysi, kad elementą grąžins spyruoklė arba savasis svoris | ar galima taikyti mechaniškai priverstinį poveikį | tiesioginis arba standus kito elemento judesio priverstinis valdymas, pavyzdžiui, priverstinis kontaktų atvėrimas |
| instrukcijoje nurodysi statyti mašiną ant lygaus pagrindo | ar mašina stabili numatomomis sąlygomis | pagrindo, masės pasiskirstymo, svorio centro padėties pakeitimas, dinaminių jėgų ir vėjo įvertinimas |
| rengsi specialią priežiūros procedūrą | ar mašina tinkama aptarnauti | prieiga pagal žmogaus matmenis, drabužius ir įrankius, mažiau specialių įrankių |
| mokysi operatorių neklysti | ar žmogaus ir mašinos sąveika neskatina klaidų | aiškus HMI, vienareikšmiai valdymo elementai, tinkama darbo padėtis, nėra automatinio ciklo primesto ritmo |
| nuspręsi, kad pakanka pažymėti elektros pavojų | ar elektros įranga suprojektuota pagal saugos principus | tinkamas grandinių atjungimas ir perjungimas, apsauga nuo elektros smūgio |
| pridėsi slėgio viršijimo signalą | ar sistema neleidžia pavojingai didėti slėgiui | tinkamai parinktas slėgio ribojimas ir konstrukcija, atspari numatomiems svyravimams |
| įspėsi apie energiją, likusią atjungus mašiną | ar ją galima pašalinti automatiškai | automatinis rezervuaro arba akumuliatoriaus iškrovimas atjungus maitinimą, kontroliuojamas likusio slėgio pašalinimas |
| avarinį stabdymą naudosi kaip atsaką į nenuspėjamą elgseną | ar valdymo sistema elgiasi saugiai | nėra judesio įjungus maitinimą, nėra automatinio pakartotinio paleidimo, išlaikomas sustabdymas ir krovinys dingus energijai |
| susitelksi tik į saugos valdiklį | ar visos funkciją vykdančios dalys turi tinkamą patikimumą | numatomas gedimo būdas, dubliavimas, defektų aptikimas ir sprendimų įvairovė |
| ruoš procedūrą dažnam gedimų šalinimui | ar galima sumažinti įvykių, kuriems reikia įsikišimo, skaičių | geresnis medžiagos vedimas, strigčių pašalinimas, patvaresni komponentai ir diagnostika be apsaugos apėjimo |
| saugosi rankinį medžiagos padavimą arba paėmimą | ar šį veiksmą galima mechanizuoti arba automatizuoti | transporteris, manipuliatorius, stūmiklis, nuožulna arba automatinis netinkamai padėtos medžiagos atmetimas |
| projektuosi saugų įėjimą prie reguliuojamo elemento | ar reguliavimą galima panaikinti arba atlikti iš už zonos ribų | jutiklis, apimantis visas numatytas medžiagas, arba reguliavimo mechanizmas, išvestas už pavojingosios zonos |
| saugosi įėjimą prie tepimo taško | ar tas taškas turi būti zonos viduje | tepimo vamzdelis, centralizuotas tepimas arba aptarnavimo taškas, pasiekiamas iš išorės |
Lentelė nėra sąrašas, kurį reikia mechaniškai pažymėti prie kiekvieno pavojaus. Ne kiekvienas metodas bus įmanomas, o dalis pakeitimų gali sukurti naujų pavojų arba paveikti pagrindinę mašinos funkciją.
Tačiau tai yra klausimų rinkinys, kuris turi nuskambėti prieš pereinant prie antro žingsnio.
Po kiekvieno pritaikyto metodo verta užduoti kontrolinį klausimą: ką iš tikrųjų pakeitėme — pavojų, rizikos dydį ar tik žmogaus prieigą prie pavojingos vietos?
Jeigu vienintelis atsakymas yra „pridėjome apsaugą ir saugos funkciją“, aprašėme taikytą apsaugos priemonę. Dar neįrodėme, kad atlikome pirmą žingsnį.
Kada galima pereiti prie antro žingsnio?
Perėjus per ISO 12100 6.2 punkto sprendimus, lengva įkristi į kitą kraštutinumą: jeigu savaime saugi konstrukcija yra pirmas ir svarbiausias žingsnis, vadinasi, kiekvienas apsaugas rodo projektuotojo klaidą.
Ne.
Yra pavojų, kurių negalima pašalinti neatimant iš mašinos jos pagrindinės funkcijos. Pjovimo įrankis turi likti aštrus. Presas turi sukurti procesui reikalingą jėgą. Darbinis elementas turi atlikti judesį. Medžiagos apdorojimas gali kelti triukšmą, dulkes arba aukštą temperatūrą.
Pirmas žingsnis ne visada pašalins pavojų. Bet jis turi sumažinti su juo susijusią riziką tiek, kiek tai praktiškai įmanoma.
Galime sumažinti judesio energiją, bet ne iki vertės, kai mašina nebeatlieka funkcijos. Galime keisti geometriją, bet ne visada panaikinsime visas pavojingas vietas. Galime sumažinti operatoriaus intervencijų skaičių, bet vis tiek liks valymas, techninė priežiūra ir nenumatyti proceso sutrikimai.
Būtent tokioms situacijoms ISO 12100 numato antrą žingsnį.
Jis neprasideda tada, kai apsaugas yra lengviausias sprendimas. ISO 12100 6.1 punktas kalba apie techninių ir papildomų apsaugos priemonių taikymą tada, kai pavojaus pašalinimas arba pakankamas rizikos sumažinimas konstrukcija nėra praktiškai įgyvendinamas.
Tarp „neįmanoma“ ir „nebenorime keisti projekto“ yra didžiulis skirtumas.
Prieš pereinant prie antro žingsnio verta patikrinti:
- ar įvertinti visi mašinos darbo režimai;
- ar išanalizuoti visi žmogaus įsikišimo būdai;
- ar svarstyti geometrijos, energijos, medžiagos ir technologijos pakeitimai;
- ar sumažintas strigčių, gedimų ir prieigos reikalaujančių veiksmų skaičius;
- ar nustatymo ir techninės priežiūros vietas buvo galima perkelti už pavojingosios zonos;
- ar pritaikyti sprendimai nesukūrė naujų pavojų;
- ar pakeitimas nepablogino darbo sąlygų arba mašinos naudojamumo.
Paskutinis klausimas ypač svarbus. Priemonė, kuri trukdo normaliam darbui, ilgina perderinimą arba neleidžia pašalinti tipinio sutrikimo, gali skatinti apeiti apsaugos priemones. Standartas reikalauja ne tik pavienio sprendimo veiksmingumo, bet ir visų priemonių suderinamumo bei jų poveikio operatoriui ir mašinos naudojimui įvertinimo.
Vertinimas nesibaigia ir pritaikius pasirinktą sprendimą. Pagal ISO 12100 5.6 punktą po kiekvieno žingsnio reikia dar kartą patikrinti, ar rizika pakankamai sumažinta ir ar neatsirado naujų pavojų.
Geometrijos pakeitimas gali pagerinti saugą, bet apsunkinti techninę priežiūrą. Automatinis padavimas gali pašalinti rankinį veiksmą, bet sukurti naują suspaudimo vietą. Reguliavimo išvedimas už zonos ribų gali sumažinti poveikį žmogui, bet sudaryti sąlygas atsitiktinai pakeisti nuostatą.
Kiekvienas atsakymas pagimdo kitą klausimą.
Tai ne metodo trūkumas. Tai jo esmė.
Apsaugas nėra blogo projekto įrodymas. Jis gali būti teisinga ir būtina apsaugos priemonė. Problema prasideda tada, kai jis pakeičia analizę, ką galima pakeisti pačioje mašinoje.
Antras žingsnis neprasideda tada, kai projektuotojui baigiasi idėjos. Jis prasideda tada, kai pirmojo žingsnio galimybės buvo iš tikrųjų išanalizuotos, o rizika vis dar nėra pakankamai sumažinta.