Per mašinos priėmimą gamintojas parodo tinkamą instrukcijos vietą: „Valyti tik atjungus visus energijos šaltinius. Techninę priežiūrą gali atlikti tik išmokyti darbuotojai. Naudotojas turi parengti atitinkamą procedūrą.“ Trys sakiniai. Trys pažymėti kontrolinio sąrašo punktai.
Gamybos ceche paaiškėja, kad mašina turi du elektros maitinimo šaltinius, pneumatinę sistemą ir akumuliatorių, dėl kurio mechanizmas gali pajudėti net išjungus pagrindinį jungiklį. Procedūra dar neparengta, o „išmokytas darbuotojas“ reiškia žmogų, kuris įmonėje dirba ilgiausiai.
Mašina apsaugota būsimuoju laiku.
ISO 12100 3 žingsnis nereiškia, kad į instrukciją galima surašyti viską, ko nepavyko išspręsti projektuojant. Naudojimo informacija yra paskutinė rizikos mažinimo strategijos dalis. Ji pateikiama po savaime saugių konstrukcinių sprendimų ir techninių apsaugos priemonių, o ne vietoje jų.
Jeigu pavojų buvo galima pašalinti, sumažinti energiją, neleisti patekti į pavojingąją zoną ar įdiegti tinkamą saugos funkciją, gamintojas negali šių veiksmų pakeisti mokymu, piktograma ar raginimu būti ypač atsargiems. Instrukcija turi aprašyti riziką, kurios iš tikrųjų nepavyko pakankamai sumažinti, o ne saugoti vėlesniam laikui atidėtų projektavimo problemų sąrašą.
Vis dėlto trečiasis etapas nėra vien techninės dokumentacijos priedas. Būtent čia susitinka mašinos gamintojo ir naudotojo veiksmai. Gamintojas turi nurodyti, kokia rizika liko, kur ir atliekant kokias užduotis ji kyla, taip pat kokias saugaus naudojimo sąlygas jis taikė vertindamas riziką. Naudotojas šią informaciją turi paversti procedūromis, mokymu, priežiūra, leidimų sistemomis, energijos atjungimu, papildomomis apsaugomis ar asmeninėmis apsaugos priemonėmis.
Tai nėra atsakomybės permetimas. Tai informacijos, be kurios neįmanoma saugiai organizuoti darbo, perdavimas. Tačiau vien instrukcijoje įrašytas sakinys dar negarantuoja jokio rezultato.
1. Trečiasis etapas nėra pigesnė pirmųjų dviejų alternatyva
Trys rizikos mažinimo etapai nėra lygiaverčių pasirinkimų rinkinys. Konstruktorius negali rinktis tarp projekto pakeitimo, apsauginio įtaiso ir papildomo įspėjimo pagal tai, ką lengviausia sutalpinti į terminus ar biudžetą. Eiliškumas svarbus.
Pirmiausia tikrinama, ar pavojų galima pašalinti arba sumažinti konstrukcija. Jeigu to nepakanka, taikomos techninės ir papildomos apsaugos priemonės. Tik tuomet rengiama informacija apie po šių veiksmų likusią riziką.
Tarkime, reguliuojant mechanizmą ranką reikia įkišti į jo judėjimo zoną. Gamintojas gali perkelti reguliavimo vietą už šios zonos ribų, pakeisti geometriją, apriboti energiją, įrengti apsaugą, blokuotę arba saugų nustatymo režimą. Jeigu vietoje to iš karto parašoma „reguliuoti gali tik išmokyti darbuotojai“, iki trečiojo etapo dar nenueita. Tiesiog pravažiuotos dvi ankstesnės stotelės ir stebimasi, kodėl traukinys tebėra perone.
Naudojimo informacija nėra argumentas, kodėl nebuvo įdiegta techniškai įmanoma priemonė. Ji turi aprašyti riziką, kurios nepavyko pašalinti ar pakankamai sumažinti nepaisant pritaikytų sprendimų. Tik tokiu atveju iš tiesų kalbame apie liekamąją riziką.
Ką konkrečiai gamintojas pakeitė konstrukcijoje ir apsaugose prieš nuspręsdamas, kad tolesnių veiksmų turi imtis naudotojas?
Jeigu atsakyme yra išnagrinėtas scenarijus, įdiegta priemonė, jos patikros rezultatas ir likusios rizikos aprašas, galima judėti toliau. Jeigu atsakymas tėra „įtraukėme punktą į instrukciją“, instrukcija tampa dekoracija, slepiančia neatliktus pirmuosius du etapus.
Pirmąjį etapą išsamiau aptariame straipsnyje apie savaime saugius konstrukcinius sprendimus, o antrąjį – medžiagoje apie mašinų technines apsaugos priemones. Tik juos įgyvendinus informacija naudotojui tampa inžinerinio proceso rezultatu, o ne literatūriniu jo pakaitalu.
2. Gamintojas turi aprašyti riziką, o ne nuraminti savo sąžinę
Informacija naudotojui turi leisti atlikti konkretų veiksmą. Jeigu ją perskaičius vis dar neaišku, kas gali įvykti, atliekant kokią užduotį ir kaip to išvengti, perduotas tekstas, bet nebūtinai naudinga informacija.
Frazė „prieš techninę priežiūrą atjungti mašiną nuo visų energijos šaltinių“ skamba protingai. Tačiau pagrindinis jungiklis neišleis hidraulinio slėgio, neištuštins pneumatinio imtuvo, neparems pakelto mazgo ir nepašalins spyruoklėje sukauptos energijos. Fizika priėmimo akto nepasirašo.
Naudinga informacija turėtų nurodyti:
- atliekant kokią užduotį kyla rizika;
- kur yra pavojingoji zona;
- kas gali būti veikiamas pavojaus;
- koks įvykis galimas ir kokios būtų jo pasekmės;
- kokias priemones pritaikė gamintojas;
- kokia rizika po to liko;
- ką tiksliai privalo padaryti naudotojas;
- kokios kvalifikacijos, priemonės, procedūros ar apsauga būtinos.
Vietoje bendro nurodymo atjungti energiją gali reikėti paaiškinti, kad prieš keičiant detalę būtina išjungti konkretų maitinimą, uždaryti ir užblokuoti vožtuvą, pašalinti slėgį, patikrinti jo nebuvimą bei mechaniškai paremti pakeltą mazgą. Tik toks aprašas suteikia pagrindą energijos šaltinių atjungimo, blokavimo ir pažymėjimo procedūrai, techninės priežiūros instrukcijai bei mokymo programai.
Svarbi ir informacijos pateikimo vieta. Įspėjimas, reikalaujantis neatidėliotinos reakcijos, neturi slėptis tik 143-iame instrukcijos puslapyje. Atsižvelgiant į situaciją, gali reikėti ženklų ant mašinos, signalų, įspėjamųjų įtaisų ar pranešimų ties darbo vieta. Operatoriui nederėtų pradėti bibliotekinio tyrimo tuo metu, kai sistema jau praranda slėgį.
Ne visa informacija turi būti įspėjimas. Ji taip pat gali nustatyti leidžiamas medžiagas, ribinius proceso parametrus, montavimo būdą, patikrų dažnį, darbuotojų kompetenciją ar dėl konkretaus pavojaus draudžiamus veiksmus. Šios sąlygos turi kilti iš rizikos vertinimo prielaidų, o ne iš vėlyvo poreikio užpildyti skyrių „Sauga“.
Vien pasakymas, kad egzistuoja mašinos liekamoji rizika, mažai ką duoda. Naudotojas valdo ne sąvoką, o konkrečią užduotį, žmogų, energiją ir darbo sąlygas. Gera informacija sakinį „rizika lieka“ paverčia sprendimu „todėl būtina atlikti būtent tai“.
3. Gamintojas užbaigia projektą, naudotojas organizuoja darbą
ISO 12100 antrasis paveikslas nepatogus abiem pusėms. Gamintojas negali baigti vertinimo sakiniu „kitus veiksmus užtikrina naudotojas“. Naudotojas savo ruožtu negali manyti, kad CE ženklas automatiškai parengė procedūras, išmokė techninės priežiūros darbuotojus ir patikrino, kaip trečiojoje pamainoje šalinami sutrikimai.
Standarte parodyti du skirtingi liekamosios rizikos lygiai. Pirmasis lieka po projektuotojo numatytų konstrukcinių, techninių ir papildomų apsaugos priemonių bei naudojimo informacijos. Gamintojas turi jį nustatyti, įvertinti ir aprašyti. Antrasis lygis apima ir naudotojo įgyvendintas priemones: darbo organizavimą, procedūras, priežiūrą, leidimų sistemas, papildomą techninę apsaugą, asmenines apsaugos priemones bei mokymą.
Tai nėra du to paties rezultato pavadinimai. Tarp jų yra realus įgyvendinimas.
| Gamintojas perduoda | Naudotojas įgyvendina |
|---|---|
| Likusios rizikos ir scenarijaus aprašą | Konkrečios užduoties atlikimo procedūrą |
| Saugaus naudojimo sąlygas | Šias sąlygas atitinkantį darbo organizavimą |
| Darbuotojų kvalifikacijos reikalavimus | Asmenų parinkimą ir jų kompetencijos patvirtinimą |
| Energijos šaltinių atjungimo reikalavimus | Atjungimo, blokavimo ir leidimų sistemą |
| Papildomų priemonių poreikį | Jų parinkimą, įrengimą ir priežiūrą |
| Asmeninės apsaugos priemonių reikalavimus | Priemonių suteikimą, naudojimą ir kontrolę |
| Patikrų ir techninės priežiūros taisykles | Grafiką ir atlikimo patvirtinimą |
„Naudotojas“ nėra vien operatorius, paspaudžiantis paleidimo mygtuką. Naudotojo pusėje yra darbą organizuojantis darbdavys, už įrenginių priežiūrą atsakingas specialistas, prižiūrintis vadovas, darbus atliekantis technikas ir nustatytų taisyklių besilaikantis operatorius.
Jiems reikia skirtingos informacijos. Įrenginių priežiūros vadovas turi žinoti energijos atjungimo ir apsaugų tikrinimo reikalavimus. Tiesioginis vadovas – kas gali atlikti konkrečius darbus. Operatorius – kaip elgtis įprasto darbo, reguliavimo ir gedimo metu. Viską sumetus į skyrių „Bendrosios pastabos“, saugos sistema neatsiranda. Atsiranda tik skyrius, kurio niekas nenori skaityti.
Čia susitinka du procesai: gamintojo atliktas mašinos rizikos vertinimas ir darbdavio atliekamas profesinės rizikos vertinimas. Jie susiję, bet vienas kito nepakeičia. Gamintojas vertina mašiną pagal numatytą paskirtį ir pagrįstai numatomą netinkamą naudojimą. Darbdavys turi įvertinti tikrą darbo vietą, aplinką, procesą, darbuotojus ir darbo organizavimą.
Bendradarbiavimas nereiškia, kad atsakomybę galima padalyti per pusę ir užbaigti bendru parašu. Kiekviena šalis privalo atlikti savo darbo dalį, o gamintojo informacija turi leisti naudotojui veikti sąmoningai.
4. Procedūra veikia tik tada, kai kas nors iš tikrųjų ja naudojasi
Net tiksliausia gamintojo informacija neuždarys vožtuvo, neuždės blokavimo įtaiso, nepatikrins energijos nebuvimo ir nesustabdys pakartotinio paleidimo. Šiuos veiksmus turi organizuoti naudotojas.
Jeigu prieš šalinant užstrigimą reikalaujama atjungti energiją, įmonė turi nustatyti bent tai:
- kas gali sustabdyti mašiną;
- kokius energijos šaltinius reikia atjungti;
- kur yra atjungimo vietos;
- kaip jos apsaugomos nuo pakartotinio įjungimo;
- kaip patikrinamas energijos nebuvimas;
- kas gali nuimti blokavimo įtaisus;
- kokiomis sąlygomis mašina grąžinama į darbą.
Be šių atsakymų nurodymas „taikyti energijos blokavimą“ yra procedūros pavadinimas, o ne procedūra.
Dokumentas turi atitikti tikrą užduotį. Jeigu užstrigimai šalinami keliolika kartų per pamainą, o procedūra reikalauja kiekvieną kartą dvidešimčiai minučių stabdyti visą liniją, jos likimą nesunku numatyti. Pirmiausia atsiras trumpesnis kelias, vėliau – tik patyrusiems darbuotojams žinoma „gera praktika“, o galiausiai kas nors priklijuos blokuotę lipniąja juosta, kad netrukdytų.
Tai nėra argumentas paprastinti procedūrą saugos sąskaita. Dažnos intervencijos rodo, kad reikia iš naujo įvertinti konstrukciją, proceso patikimumą ar technines priemones. Gerai parengtas trečiasis etapas turi grąžinti tokią informaciją į rizikos vertinimą.
Ta pati taisyklė galioja mokymui. Dalyvių sąrašas įrodo tik tai, kad žmonės kurį laiką buvo vienoje patalpoje. Jis neįrodo, kad jie moka saugiai reguliuoti, valyti ar remontuoti mašiną. Mokymas turi apimti realias užduotis, pavojus, apsaugų naudojimą ir veiksmus nukrypus nuo įprasto režimo. Kompetenciją būtina patikrinti praktiškai, o mokymą pakartoti reikšmingai pakeitus mašiną, procesą, procedūrą ar pareigas.
Priežiūra taip pat negali apsiriboti parašų tikrinimu. Reikia stebėti darbus, kontroliuoti procedūrų laikymąsi, reaguoti į apsaugų apėjimą ir analizuoti, kodėl darbuotojai renkasi trumpesnius kelius. Viena apeita blokuotė gali būti operatoriaus klaida. Penkios apeitos blokuotės toje pačioje linijoje jau daug pasako ir apie mašinos projektą bei gamybos organizavimą.
Asmeninės apsaugos priemonės turi būti nurodytos konkrečiai. Frazė „mūvėti apsaugines pirštines“ nepaaiškina, nuo ko jos saugo, kokių savybių reikia ir ar pirštinės nesukels įtraukimo į judančias dalis pavojaus. Priemonė parenkama pagal konkrečią užduotį ir jos sąlygas.
Veiksmingumą lemia ne įrašas procedūroje, o galimybė reikalavimą įvykdyti, darbuotojų supratimas, darbui skirtas laikas ir reali kontrolė. Laminuotas lapas gali metų metus išlikti nepriekaištingas, ypač jeigu jo niekas neliečia.
5. Geras trečiasis etapas palieka atsekamą pėdsaką
Per priėmimą projektuotojas dar prisimena, kodėl instrukcijoje atsirado konkrečios procedūros reikalavimas. Po pusmečio dokumentus prižiūri kitas žmogus, mašina veikia kitoje linijoje, o rizikos vertinimo autorius jau rengia naują projektą.
„Techninę priežiūrą atlikti tik mechaniškai užfiksavus mazgą.“
Kodėl reikalinga atrama? Koks judesys galimas? Kokias ankstesnes priemones pritaikė gamintojas? Kurį elementą ir kokioje padėtyje reikia paremti? Atsakymai tikriausiai yra. Tereikia surasti failą „GALUTINIS_vertinimas_8_po_pataisymų_2“.
Informacija naudotojui turi būti susieta su konkrečiu rizikos scenarijumi. Ryšys turi būti atsekamas nuo nustatyto pavojaus per konstrukcines ir technines priemones iki liekamosios rizikos bei naudotojui priskirto veiksmo.
Toks pėdsakas gali apimti:
- užduotį ir mašinos gyvavimo ciklo etapą;
- pavojaus šaltinį bei galimą įvykį;
- veikiamus asmenis ir numatomas pasekmes;
- pritaikytas rizikos mažinimo priemones;
- jų patikros rezultatą;
- likusios rizikos aprašą;
- instrukcijoje ar ant mašinos pateiktą informaciją;
- naudotojui priskirtą veiksmą;
- už įgyvendinimą atsakingą asmenį;
- įvykdymo ir veiksmingumo įrodymą.
Įrodymas nebūtinai turi būti dar viena didelė ataskaita. Tai gali būti patvirtinta procedūra, saugos funkcijos bandymo rezultatas, matavimo protokolas, kompetencijos patvirtinimas, patikros įrašas, ženklinimo nuotrauka ar pagrįstas techninis sprendimas. Svarbu, kad įrodymas atsakytų į konkretų reikalavimą, o ne abstrakčiai patvirtintų, jog „saugos klausimas aptartas“.
Vien dokumentų aplankas atsekamumo neužtikrina. Šimtas greta esančių failų gali taip ir nepaaiškinti, kodėl priimtas konkretus sprendimas. Reikalinga aiški jungtis tarp scenarijaus, priemonės, patikros rezultato, informacijos naudotojui ir vėliau atlikto veiksmo.
Ši grandinė turi išlikti ir po pakeitimų. Kita medžiaga, naujas įrankis, padidintas greitis, perkelta mašina ar pakeistas valymo būdas gali paneigti pradines gamintojo prielaidas. Naudotojas turi galėti nustatyti, kuriuos scenarijus būtina vertinti iš naujo. Visos dokumentacijos skaitymas nuo pirmo puslapio irgi yra metodas – kaip ir nuotėkio paieška laukiant, kol sistemoje visiškai neliks slėgio.
Saugos valdymo programinėje įrangoje ši grandinė neturėtų baigtis sugeneruota ataskaita. Rizikos scenarijus, pritaikyta priemonė, jos patikra, liekamoji rizika ir įrodymai turi likti vieno proceso dalimis. Tuomet galima atkurti ne tik tai, kas įrašyta dokumentuose, bet ir kas, kokiu pagrindu priėmė sprendimą bei kas buvo padaryta vėliau.
Ar projekte nedalyvavęs žmogus, remdamasis dokumentais, gali nustatyti, kokia rizika liko ir kokį veiksmą būtina atlikti?
Jeigu taip, gamintojas perdavė informaciją. Jeigu ne, naudotojui perduota techninė mįslė su priedais.