HRN pagal ISO 12100: priemonė procesui paremti, o ne „greitas kelias į atitiktį“
Rizikos vertinimo praktikoje pagal ISO 12100 HRN metodas neretai pradedamas naudoti kaip „paruošta rizikos formulė“. Toks požiūris patogus, tačiau klaidinantis: ISO 12100 rizikos neapibrėžia kaip vieno skaičiaus, gaunamo iš paprasto skaičiavimo. Standartas reikalauja, kad rizika būtų įvertinta konkretiems scenarijams (pavojinga situacija → pavojingas įvykis → žala), o „žalos atsiradimo tikimybę“ supranta kaip nulemtą ekspozicijos, pavojingo įvykio įvykimo ir galimybės žalos išvengti arba ją apriboti. HRN galima taikyti korektiškai, tačiau tik tada, kai jis naudojamas kaip šią logiką palaikantis įrankis, o ne kaip jos pakaitalas.
Šis skirtumas yra esminis tam, ką iš tikrųjų „skaičiuojame“ taikydami HRN. ISO 12100 neklausia vien tik, kokie pavojai egzistuoja mašinoje. Jis nukreipia mąstymą į scenarijus: kada žmogus patenka į pavojaus poveikio zoną, kokią užduotį vykdo, kokia mašinos būsena tuo metu yra ir dėl kokios priežasties tai vyksta. Tik tada rizika tampa reali ir apčiuopiama.
Todėl HRN turėtų būti taikomas ne „pavojui“, o aprašytam naudojimo atvejui. Praktikoje tai reiškia, kad HRN rezultatas yra prasmingas tik tuomet, kai jis priskirtas konkrečiam galimo nelaimingo įvykio scenarijui, o ne pačiam mašinos elementui kaip tokiam.
Žalos atsiradimo tikimybė: ISO 12100 elementas, kurio HRN negali ignoruoti
Didžiausias skirtumas tarp buitinio HRN „tikimybės“ suvokimo ir ISO 12100 logikos susijęs būtent su „tikimybės“ sąvoka. ISO 12100 žalos atsiradimo tikimybė nėra vienkartinis įvertinimas „maža / vidutinė / didelė“. Standartas ją pateikia kaip trijų sudedamųjų funkciją:
Trečiasis elementas praktikoje vertinant pagal HRN dažniausiai ir yra praleidžiamas, nors realiose avarijose jis dažnai būna vienas „lemiančių“. Dvi situacijos gali turėti tą pačią ekspoziciją ir panašią pavojingo įvykio tikimybę, bet vis tiek sukurti visiškai skirtingą rizikos lygį, nes vienu atveju žalos galima išvengti, o kitu atveju ji praktiškai neišvengiama.
Jeigu HRN turi būti suderintas su ISO 12100, šis aspektas privalo būti sąmoningai įvertintas ir turėti įtakos rezultatui – net jei „klasikinėje HRN“ versijoje nėra atskiro parametro A (avoidance).
„Klasikinis HRN“ praktikoje: kaip LO, FE, NP ir DPH susieti su ISO 12100
Klasikinis HRN remiasi keturiais veiksniais (LO, FE, NP, DPH) ir sujungia juos į vieną rezultatą (dažniausiai kaip sandaugą). Pati formulė nėra problema. Problema prasideda tuomet, kai komandos nevienodai arba neapibrėžtai interpretuoja atskirų veiksnių prasmę.
Jeigu HRN norima taikyti nemodifikuojant metodo, kritiškai svarbu nuosekliai „sukabinti“ jį su ISO 12100 rizikos elementais:
Praktikoje „klasikinis HRN“ išlieka suderinamas su ISO 12100 tik tada, kai LO nėra parenkamas „iš oro“, o tik perėjus per tris esminius klausimus, atitinkančius ISO 12100 rizikos elementų logiką: kas yra veikiamas (kas patiria ekspoziciją), kas yra pavojingas įvykis, ir ar žalos galima išvengti.
ISO 12100: kokybiniai ir kiekybiniai metodai – kur realiai yra HRN vieta
ISO 12100 nurodo, kad sprendimai dėl rizikos mažinimo turėtų būti pagrįsti kokybiniu metodu, o ten, kur tai pagrįsta – ir kiekybiniu. Kartu standartas aiškiai numato kiekybinio požiūrio ribas: jis prasmingas tik tada, kai yra reikalingi duomenys, o praktikoje tai dažnai būna sudėtinga.
Tai gerai paaiškina, kodėl HRN taip paplitęs. HRN pateikia skaičių, tačiau dažniausiai tai nėra kiekybinis metodas tikrąja tikimybine prasme. Tai balais grįstas – pusiau kiekybinis – metodas, kuris struktūruoja vertinimą, bet vis tiek remiasi ekspertiniu sprendimu.
„Labiau kiekybinis“ HRN taikymas prasideda tik tada, kai organizacija sąmoningai kuria duomenų pagrindą ir aiškias skalės atramas. Praktikoje tai reiškia:
Be to HRN ir toliau veikia, tačiau veikia kaip tvarkantis ir lyginamasis įrankis, o ne kaip tikimybių skaičiavimas.
Kaip HRN taikyti sąmoningai: taisyklės, kurios išlaiko metodą ISO 12100 rėmuose
Praktikoje esmė nėra „idealiai suskaičiuoti HRN“. Esmė – kad HRN vestų prie teisingų projektinių sprendimų ir būtų suderintas su ISO 12100 logika. Tam būtinos darbo taisyklės, kurios mažina subjektyvumą ir apsaugo nuo tipinių „trumpinimų“ vertinant.
Svarbiausios iš jų:
ISO 12100 požiūryje HRN didžiausią praktinę vertę turi tada, kai naudojamas iteratyviai: prieš pritaikant apsaugos priemonę ir po jos. Tuomet skaičius nėra „saugos įrodymas“, o rodiklis, ar pasikeitė tie rizikos elementai, kurie ir turėjo pasikeisti.
Atvejo analizė: „švarus HRN“ užstrigimo šalinimo scenarijui (ir ką tai reiškia pagal ISO 12100)
Praktikoje geriausias HRN „testas“ yra situacija, kai rizika kyla ne iš „įprasto darbo“, o iš tipinės pagalbinės užduoties.
Mašinos ir užduoties kontekstas
Tarkime, turime pakavimo linijos atkarpą su konvejeriu ir pora padavimo volelių (įtraukimo taškas). Eksploatacijos metu pasitaiko plėvelės ar produkto užstrigimų, kuriuos operatorius šalina rankiniu būdu.
ISO 12100 analizėje aprašome pavojingas situacijas, o ne „pavojų mašinoje“:
Tik šiame lygyje prasminga pereiti prie HRN.
Pasirinkta HRN skalė (pavyzdinė)
Kad atvejo analizė būtų aiški, priimkime paprastas, įmonėje taikomas klases (svarbiausia – nuoseklumas, o ne „tobuli skaičiai“):
Pastaba: tai nėra „vienintelė teisinga HRN skalė“. Tai tik nuoseklus rinkinys, leidžiantis parodyti sprendimų logiką.
HRN vertinimas – du tos pačios užduoties variantai
Variantas A: užstrigimo šalinimas „JOG“ režimu su ribotu greičiu ir palaikomu valdymu
Praktinės prielaidos:
Parametrų parinkimas:
HRN = 3 × 3 × 2 × 1 = 18
Projektinė išvada: rizika išlieka, tačiau ji „suvaldyta“ sąlygomis, kurios didina žalos išvengimo galimybę (tai būtent tas ISO 12100 elementas, kurį HRN turi sąmoningai atspindėti per LO).
Variantas B: ta pati užduotis, bet realybėje „gamyba turi vykti“ (galimas perkrovimas, didesnis greitis, laiko spaudimas)
Praktinės prielaidos:
Parametrų parinkimas:
HRN = 3 × 3 × 4 × 1 = 36
Projektinė išvada: pasikeitė ne „pavojaus tipas“, o žmogaus–mašinos sąveika konkrečioje darbo būsenoje. HRN parodo skirtumą, bet tik tada, kai LO realiai apima žalos išvengimo galimybę.
NP: kodėl „asmenų skaičiaus daugiklis“ gali būti spąstai (ir kaip taikyti protingai)
Klasikiniame HRN NP dažnai naudojamas kaip daugiklis. Matematiškai tai veikia, tačiau praktikoje neretai klaidingai interpretuojama: rezultatas ima sufleruoti, kad rizika vienam operatoriui „padidėja“ vien dėl to, kad šalia yra antras asmuo.
Šiuolaikiškesniame taikyme (taip pat aprašomame praktiniuose įrankiuose, aptariamuose ISO/TR 14121-2) asmenų skaičius dažniau traktuojamas kaip konteksto dalis:
padidina problemos svorį,
pakelia veiksmų prioritetą,
lemia zonos ir prieigos organizavimą,
bet nebūtinai turi būti „vieneto rizikos“ daugiklis.
Kaip tai taikyti praktikoje, neiškreipiant ISO 12100
Aiškiausia praktika – atskirti dvi perspektyvas:
Rizika asmeniui (unit risk) – atitiktis ISO 12100 logikai
HRN skaičiuojamas „labiausiai veikiamam asmeniui“, todėl 99 % scenarijų pagrįstai taikoma NP = 1. Tai atitinka praktinę projektavimo logiką, kai konkrečioje žmogaus ir įrenginio sąveikoje vertinamas galimos žalos scenarijus.
Organizacinis prioritetas / „aprėptis“ – vadybinis sprendimas, o ne rizikos apibrėžtis
Jeigu scenarijus gali paveikti daugiau nei vieną asmenį (pvz., atvira zona, operatorius + mechanikas, pašaliniai asmenys), ataskaitoje aiškiai nurodoma:
„galimas vienu metu kelių asmenų poveikis: TAIP/NE“
„maksimalus asmenų skaičius zonoje užduoties metu: …“
ir pagal tai didinamas priemonių įgyvendinimo prioritetas (pvz., modernizavimo plane, diegimo grafike).
Toks požiūris išsprendžia tipinę HRN problemą: dirbtinai nedidinama „operatoriaus rizika“, bet kartu neignoruojamas faktas, kad tas pats scenarijus gali paliesti daugiau nei vieną asmenį.
Kada NP kaip daugiklis turi prasmę (ir nedaro žalos)
NP kaip daugiklis dažniausiai pagrįstas tuomet, kai kalbama apie scenarijus, pvz.:
- energijos išsilaisvinimas / detalės išmetimas,
- gaisras, sprogimas,
- situacijos, kai vienas gedimas vienu metu gali paveikti kelis asmenis.
Tačiau net ir tokiu atveju verta kelti metodinį klausimą:
ar „daug nukentėjusiųjų“ neturėtų būti įvertinta jau per žalos sunkumą (žalos apimtį), o ne per daugiklį?
Kaip ir įprasta rizikos vertinime, svarbiausia yra rezultato interpretacija, o ne vien skaitinė reikšmė – galutinis rizikos įvertinimo sprendimas lieka inžinieriui.