Rizika kaip žmogaus ir mašinos sąveikos rezultatas, o ne pačios mašinos „savybė“
Pagal ISO 12100 rizikos vertinimas neretai klaidingai supaprastinamas iki vien tik mašinoje esančių pavojų aprašymo. Toks požiūris atrodo natūralus, tačiau projektuotojui jis menkai naudingas, nes neleidžia pamatyti realių rizikos susidarymo momentų. Standartas rizikos nelaiko mašinai priskiriama charakteristika. Rizika neegzistuoja atskirai nuo naudojimo: ji atsiranda tik tuomet, kai žmogus sąveikauja su mašina, atlikdamas konkrečias užduotis konkrečiomis sąlygomis.
Šis skirtumas yra esminis analizuojant. Kai rizika suprantama tik kaip techninių pavojų „suma“, lengva nepastebėti situacijų, kuriose pavojus tampa realus. Pavojingi elementai mašinoje gali būti nuolat, tačiau kol vykdant užduotį žmogus prie jų faktiškai neprieina, rizika išlieka teorinė.
ISO 12100 nukreipia projektuotojo mąstymą į santykį. Vietoje klausimo „kokie pavojai yra mašinoje?“ standartas skatina klausti: „kuriuose darbo etapuose žmogus patenka į pavojų poveikio zoną ir dėl kokių priežasčių?“. Toks akcento perkėlimas keičia viso rizikos vertinimo pobūdį: analizė tampa nebe statiška, o atspindinti realų mašinos naudojimą.
Šis požiūris taip pat padeda suprasti, kodėl nelaimingi atsitikimai retai įvyksta „idealiomis“ automatinio darbo sąlygomis. Dažniausiai jie nutinka tada, kai mašina veikia režimu, nukrypstančiu nuo įprastos eksploatacijos, o žmogus atlieka pagalbines, intervencines ar nestandartines užduotis. Tokiais momentais žmogaus–mašinos sąveika pasikeičia, o pavojai, kurie įprastai būdavo veiksmingai atskirti, tampa pasiekiami.
Riziką vertinant kaip sąveikos rezultatą, o ne kaip mašinos „atributą“, priimami labiau pagrįsti projektiniai sprendimai. Vietoje siekio šalinti pavojus „apskritai“, dėmesys sutelkiamas į žmogaus ekspozicijos mažinimą konkrečiose naudojimo situacijose. Būtent ši logika yra ISO 12100 pagrindas ir ji nurodo tolesnės analizės kryptį: nuo naudojimo konteksto apibrėžimo, per užduočių ir mašinos būsenų identifikavimą, iki tinkamų rizikos mažinimo priemonių parinkimo.
Rizikos vertinimas: mašinos ribų nustatymas kaip prasmingos analizės sąlyga
Kiekviena rizikos analizė, turinti realią projektinę vertę, turi būti grindžiama faktiniu mašinos naudojimo kontekstu. Tam ir skirtas mašinos ribų (apribojimų) nustatymas. Tai nėra formalus ar „administracinis“ žingsnis – tai momentas, kai projektuotojas apibrėžia, kokiose ribose bus vertinama rizika ir su kokiu realiu darbo būdu ji turi būti siejama.
Aiškiai neapibrėžus mašinos ribų, rizikos vertinimas greitai tampa abstraktus. Mašina nebelaikoma konkrečiu techniniu įrenginiu, veikiančiu tam tikroje aplinkoje, ir virsta teoriniu modeliu, kuriame viskas „turėtų“ vykti pagal prielaidas. ISO 12100 nuosekliai atsisako tokio požiūrio, laikydamasis prielaidos, kad mašina bus naudojama sąlygomis, kurios dažnai būna toli nuo idealių.
Mašinos ribos apima gerokai daugiau nei vien jos technologinę paskirtį. Jos, be kita ko, nusako:
kokios užduotys bus atliekamos prie mašinos įprastos eksploatacijos metu,
kokios pagalbinės ir intervencinės operacijos yra neišvengiamos,
kas turės prieigą prie mašinos ir kokia apimtimi,
kokiomis aplinkos sąlygomis mašina veiks,
kaip atrodo visas gyvavimo ciklas – nuo įrengimo iki išmontavimo.
Ypač svarbu įvertinti realią žmonių elgseną, kuri susiformuoja darbo praktikoje, o ne vien tai, kas parašyta instrukcijose. Laiko spaudimas, rutina, nuovargis ar poreikis kuo greičiau atkurti gamybą nėra „nukrypimai nuo normos“ – tai įprasta kasdienybė pramoninėje aplinkoje. ISO 12100 pripažįsta tokių veiksnių egzistavimą ir reikalauja juos įtraukti jau apibrėžiant mašinos ribas.
Jeigu mašinos ribos apibrėžiamos pernelyg siaurai, rizika bus nuosekliai neįvertinama. Epizodiniai darbai, atliekami sąlygomis, kurios skiriasi nuo „įprasto darbo“, gali likti už analizės ribų, nors būtent tokiose situacijose neretai pasireiškia didžiausi pavojai. Kita vertus, per daug abstraktus ribų aprašymas lemia nepakankamai tikslią analizę, kai skirtingi naudojimo scenarijai sujungiami į vieną bendrą kategoriją.
Pagal ISO 12100 mašinos ribų apibrėžimas nėra tikslas pats savaime. Tai atskaitos taškas tolesniam užduočių, mašinos būsenų ir pavojingų situacijų identifikavimui. Tik remiantis tuo galima pereiti prie rizikos analizės, kuri atspindi faktines darbo sąlygas, o ne vien projektines prielaidas.
Rizikos vertinimo sąsaja su mašinos technine dokumentacija
Projektavimo praktikoje dažnai pasitaiko požiūris, kai rizikos vertinimas laikomas dokumentu „šalia“ techninės dokumentacijos. ISO 12100 numato kitokią logiką: rizikos vertinimas ir techninė dokumentacija yra neatsiejami, nes abu aprašo tą patį objektą – mašiną – tik iš skirtingų perspektyvų.
Rizikos vertinime nustatomos užduotys, mašinos būsenos, pavojingos situacijos ir pavojingi įvykiai. Techninė dokumentacija savo ruožtu aprašo, kaip mašina suprojektuota, kokie sprendiniai pritaikyti ir kaip ji turi būti naudojama. Kai šios dvi sritys nėra tarpusavyje suderintos, atsiranda spraga, kuri praktikoje virsta neaiškiomis instrukcijomis, neefektyviomis apsaugos priemonėmis arba sunkumais auditų metu.
Užduotimis grindžiamas rizikos vertinimas leidžia tiesiogiai susieti jo rezultatus su dokumentacija. Kiekviena rizikos vertinime identifikuota užduotis turi atsispindėti naudojimo ar aptarnavimo dokumentuose. Jei užduotis pripažįstama kritine rizikos požiūriu, bet jos nėra dokumentacijoje, tai aiškus proceso nesuderinamumo signalas.
Ne mažiau svarbu, kad rizikos vertinimas būtų nuosekliai susietas su konstrukcine ir elektros dokumentacija. Projektiniai sprendimai dėl apsauginių atitvarų, valdymo sistemų, darbo režimų ar atstatymo (reset) procedūrų nėra atsitiktiniai – jie turi būti paremti rizikos analize. Techninė dokumentacija turi sudaryti galimybę atsekti šią logiką: nuo pavojingos situacijos atpažinimo, per pavojingo įvykio identifikavimą, iki pritaikyto techninio sprendimo.
ISO 12100 prielaida yra ta, kad dokumentacija nėra vien „galutinis produktas“, o rizikos mažinimo proceso dalis. Jos paskirtis – padėti užduotis atlikti saugiai, o ne vien formaliai įvykdyti reikalavimą. Dėl to dokumentacija, rengiama neatsiejant jos nuo užduočių ir rizikos vertinimo išvadų, praranda praktinę vertę.
Sisteminiu požiūriu techninė dokumentacija, naudojimo instrukcija ir rizikos vertinimas turi sudaryti vientisą visumą. Bet koks konstrukcijos, valdymo ar darbo organizavimo pakeitimas turėtų reikšti užduočių peržiūrą ir dokumentacijos atnaujinimą. Tik taip rizikos mažinimo procesas išlieka nuoseklus ir veiksmingas per visą mašinos gyvavimo ciklą.
Rizikos vertinimas: užduočių ir apsaugos priemonių ryšys
Viena dažnesnių klaidų rizikos vertinimo praktikoje – apsaugos priemones parinkti remiantis vien tik pavojais. Tokiu atveju apsaugos sprendiniai gali atrodyti teisingi „popieriuje“, tačiau realiai naudojant mašiną nepasiteisina. ISO 12100 logika kitokia: apsaugos priemones reikia vertinti užduočių kontekste, o ne vien pavojų kontekste.
Pavojus gali egzistuoti nuolat, tačiau tai, kaip konkrečiai atliekama užduotis, lemia, ar žmogus bus veikiamas pavojaus ir kokiu mastu. Jeigu apsaugos priemonė trukdo atlikti darbą, praktikoje ji tampa linkusi būti apeinama arba išjungiama. Standartas numato, kad tokios situacijos yra prognozuojamos ir privalo būti įtrauktos į rizikos vertinimą.
Todėl parenkant apsaugos priemones reikia atsakyti į klausimus:
kokios užduotys atliekamos prie įrenginio,
kurioms iš jų būtina prieiga prie pavojų veikimo zonų,
kokiose įrenginio būsenose šios užduotys vykdomos,
ar suprojektuotos apsaugos leidžia užduotį atlikti saugiai.
Pavyzdžiui, apsauginis gaubtas, kuris įprastos eksploatacijos metu efektyviai pašalina prieigą prie pavojingos zonos, tuo pačiu gali smarkiai apsunkinti valymą ar reguliavimą. Jeigu valymas atliekamas reguliariai, o jam reikia nuimti gaubtą, rizika neišnyksta – pasikeičia tik jos pobūdis. ISO 12100 pabrėžia, kad tokiais atvejais reikia svarstyti kitus projektinius sprendinius, kurie sumažintų ekspoziciją būtent atliekant šią konkrečią užduotį.
Užduotimis grįstas požiūris lemia labiau diferencijuotą apsaugos priemonių parinkimą. Vietoje vieno universalaus sprendimo taikomos priemonės, pritaikytos atskiroms užduotims ir įrenginio būsenoms. Dėl to apsaugos tampa ne tik techniškai veiksmingos, bet ir realiai priimtinos kasdienėje eksploatacijoje.
Naudojimo informacijos vaidmuo užduočių kontekste
ISO 12100 aiškiai nurodo, kad naudojimo informacija yra viena iš rizikos mažinimo priemonių, tačiau ji negali pakeisti projektinių sprendinių ar techninių apsaugos priemonių. Praktikoje tai reiškia, kad instrukcijos, įspėjimai ir procedūros turi būti susieti su realiai atliekamomis užduotimis, o ne su abstrakčiai įvardytais pavojais.
Naudojimo informacija turi atsakyti į klausimą, kaip saugiai atlikti konkrečią užduotį, o ne vien informuoti, kad pavojus egzistuoja. Jeigu dokumentacijoje pavojai aprašomi tik bendrai, naudotojas šios informacijos negeba tiesiogiai pritaikyti praktiniams veiksmams.
Užduotimis grįstas naudojimo informacijos rengimas reiškia, kad:
instrukcijos susiejamos su konkrečiais veiksmais,
procedūrose įvertinama įrenginio būsena, kurioje atliekama užduotis,
įspėjimai siejami su realiomis pavojingomis situacijomis.
Pavyzdžiui, informacija apie netikėto judesio riziką yra prasminga tik tada, kai naudotojas supranta, kokios užduoties metu ir kuriuo momentu toks judesys gali pasireikšti. Bendro pobūdžio įspėjimas klaidų neužkerta, o aiškiai aprašyta teisinga veiksmų seka, šalinant užstrigimą, gali realiai sumažinti riziką.
ISO 12100 numato, kad naudojimo informacija veiksminga tik tuomet, kai naudotojas gali ją taikyti be papildomų interpretacijų. Todėl dokumentacija turi būti rengiama lygiagrečiai su užduočių analize, o ne kaip atskiras, galutinis projekto etapas. Tik tada naudojimo informacija tampa realia saugos atrama, o ne formaliu priedu.
Rizikos vertinimas: automatikos lygio pokytis ir rizikos pobūdis
ISO 12100 tiesiogiai nevartoja sąvokos „automatikos lygis“, tačiau standarto analizė leidžia daryti aiškią išvadą: keičiantis automatizavimo laipsniui, keičiasi rizikos pobūdis, o ne vien jos dydis.
Didėjant automatizavimui:
mažėja tiesioginė žmogaus ekspozicija įprastos eksploatacijos metu,
didėja intervencinių ir priežiūros (kontrolės) užduočių svarba,
padidėja pavojingų įvykių rizika, susijusi su netikėtu mašinos elgesiu.
Automatizavimas dažnai perkelia žmogų iš tiesioginio vykdytojo vaidmens į priežiūros ir kontrolės vaidmenį. Tai reiškia, kad rizika neišnyksta – ji susikoncentruoja mažesniame užduočių skaičiuje, tačiau šios užduotys turi didesnį žalos potencialą. Tipiniai pavyzdžiai – darbai, susiję su atstatymu (reset), diagnostika ar rankiniu valdymu po gedimo.
ISO 12100 numato būtinybę pakartotinai įvertinti riziką po kiekvieno reikšmingo automatizavimo lygio pakeitimo. Užduotys, kurios anksčiau buvo atliekamos rankiniu būdu, gali būti panaikintos, tačiau jų vietoje atsiranda naujos užduotys – dažnai atliekamos rečiau, bet padidintos rizikos sąlygomis.
Projektuotojas, kuris riziką vertina vien per pavojų (hazardų) prizmę, gali laikyti automatizavimą pakankamu sprendimu. Tačiau užduotimis grįstas požiūris parodo, kad automatizavimas keičia rizikos profilį, o ne vien jos dydį. Todėl kiekvieną valdymo architektūros pakeitimą reikia nagrinėti naujų užduočių ir naujai atsirandančių pavojingų situacijų aspektu.