ISO/TR 14121-2 labai blaiviai primena vieną dalyką: mašinos rizikos vertinimo nereikia paversti parašų medžiokle. Ne kiekvienai mašinai būtina didelė komanda. Daugeliu atvejų patyręs konstruktorius, mechanikas arba automatikas padarys gerą darbą, jei pavojai yra tipiški, aiškiai suprantami, o sprendimai veda į konservatyvų rizikos mažinimą.
Bėda prasideda ne tada, kai prie stalo sėdi vienas žmogus. Bėda prasideda tada, kai tas vienas žmogus ima vertinti ir tai, ko realiai nesupranta. Triukšmą. Spinduliuotę. Dulkių poveikį sveikatai. Ergonomiką. Saugos funkciją, kuri turi suveikti būtent tada, kai viskas klostosi blogai.
Čia ir slypi ISO/TR 14121-2 vertė. Tai nėra darnusis standartas. Tai techninė ataskaita, teikianti praktines gaires rizikos vertinimui pagal ISO 12100. Ne ritualas. Ne papildoma biurokratija. O labai sveika taisyklė: rizikos vertinimo komandoje turi būti tokia kompetencija, kokios reikia vertinamai problemai.
Nes blogiausias rizikos vertinimas nėra tas, kurį atliko vienas žmogus. Blogiausias yra tas, kuriame vienas žmogus įvertino viską — ir tai, ką suprato, ir tai, ko nesuprato — o paskui tai pavadino patirtimi.
ISO/TR 14121-2: rizikos vertinimo komanda nėra parašų komisija
Pirmiausia verta nuimti vieną seną mitą. Rizikos vertinimo komanda nėra skirta tam, kad dokumente atsirastų daugiau pavardžių. Penki parašai savaime nesukuria geresnio rezultato nei vienas. Jei prie stalo sėdi žmonės, kurie nepažįsta mašinos, nesupranta proceso ir negali suabejoti prielaidomis, turite ne komandą, o žiūrovus.
O rizikos vertinimui žiūrovų nereikia. Reikia kompetencijos.
ISO/TR 14121-2 komandiniam darbui žiūri praktiškai. Dažniausiai komanda padeda parengti išsamesnį ir veiksmingesnį rizikos vertinimą, bet jos dydis priklauso nuo pasirinkto metodo, mašinos sudėtingumo ir proceso, kuriame mašina dirba. Dar daugiau — per didelė komanda gali trukdyti susikaupti ir susitarti dėl bendros pozicijos.
Trumpai tariant, ne šaukti visus, kurie bent kartą matė tą mašiną. O atsirinkti žmones taip, kad kas nors iš tikrųjų suprastų vertinamą riziką.
Skirtumas didžiulis.
Jei turite paprastą mašiną su tipiškais mechaniniais pavojais, patyręs konstruktorius gali parengti labai gerą rizikos vertinimą. Jei modernizuojate valdymo sistemą, lemiamu žmogumi gali tapti automatikas, kuris supranta darbo režimus, sustabdymą, atstatymą, blokavimo įtaisus ir mašinos elgseną po gedimo. Jei mašinai taikomas gerai žinomas C tipo standartas ir apsaugos priemonės akivaizdžios, iš karto kviesti visą tarpdisciplininę tarybą tiesiog nėra prasmės.
Nes rizikos vertinimas turi būti veiksmingas, o ne teatrališkas.
Kada vieno žmogaus tikrai pakanka
Nereikia apsimesti, kad kiekvienas mašinos rizikos vertinimas reikalauja didelės komandos. Tai būtų patogu konsultantams, bet silpna praktikai.
Jei mašinoje dominuoja tipiški mechaniniai pavojai, automatika paprasta, darbo režimai aiškūs, o apsaugos priemonės gerai žinomos, vienas kompetentingas specialistas dažnai visiškai pakanka. Su viena sąlyga: jis neturi paversti rizikos matricos matavimo prietaisu ir apsimesti tikslumu ten, kur jo nėra.
Judanti dalis artėja prie nejudančios? Nereikia ilgų debatų, kad suprastumėte — galimas prispaudimo taškas ir rimta žala. Operatorius turi priėjimą prie pavaros? Nereikia penkių ekspertų, kad paklaustumėte, ar tas priėjimas apskritai būtinas, ar jį galima panaikinti apsauginiu gaubtu, ar reikia blokavimo įtaiso, ar nustatymo tašką galima perkelti už pavojingos zonos ribų.
Įrankio keitimas reikalauja įeiti į judėjimo zoną? Pradėkite nuo bazinių klausimų. Ar mašina sustabdyta? Ar energija atjungta ir išsklaidyta? Ar galimas netikėtas paleidimas arba netikėtas judesys? Ar žmogus turi saugų priėjimą prie darbo vietos? Ar techninė priežiūra iš tiesų atliekama taip, kaip parašyta instrukcijoje?
Tokiose situacijose didesnė problema dažnai būna ne maža komanda, o drąsos stoka. Drąsos įrašyti riziką tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Labai dažnai silpnas rizikos vertinimas atsiranda ne todėl, kad jį darė vienas žmogus. O todėl, kad tas žmogus nuo pirmos minutės norėjo gauti vieną išvadą — priimtina.
Čia svarbi viena taisyklė. Jei neturite pilno tikrumo, bet suprantate žalos mechanizmą, galite pasirinkti tamsesnį scenarijų. Ne tam, kad dramatizuotumėte. Tam, kad nevaidintumėte tikslumo ten, kur jo nėra.
ISO/TR 14121-2 pabrėžia, kad vertinant žalos sunkumą kalbama ne apie teoriškai kraštutinę pasekmę, kurią tik galima sugalvoti, o apie sunkiausią žalą, kuri realistiškai gali įvykti. Bet lygiai taip pat klaida yra rinktis tik labiausiai tikėtiną, tačiau menką žalą vien todėl, kad taip gražiau atrodo lentelėje.
Jei prie judančios dalies galimas pirštų sutraiškymas, nerašykite paviršinio nubrozdinimo. Jei prie peilio galimas rankos pjūvis, neapsimeskite, kad kalbama tik apie menką įsipjovimą. Jei pavara gali pagauti rankovę ir įtraukti ranką, neslėpkite to po mandagia formuluote kontaktas su judančiu elementu.
Bet ir į kitą pusę persistengti nereikia. Ne kiekviena aštri briauna reiškia mirtį. Ne kiekvienas įbrėžimas reiškia amputaciją. Rizikos vertinimas nėra dramatiškiausio scenarijaus konkursas. Tai bandymas sąžiningai aprašyti žalą, kuri gali atsirasti realiomis naudojimo sąlygomis.
Todėl vienas patyręs mechanikas ar automatikas dažnai visiškai pakanka ten, kur gali sąžiningai atsakyti į tris klausimus: ar suprantu, kaip gali atsirasti žala; ar galiu pasirinkti patikimą ir konservatyvų scenarijų; ar mano neapibrėžtumas veda į stipresnį rizikos mažinimą, o ne į patogesnį mašinos praleidimą.
ISO/TR 14121-2: kada kompetencijos jau nebeužtenka
Riba labai aiški. Jei rizikos vertinimo rezultatas priklauso nuo srities, kurios jūs realiai neišmanote, prasideda ne inžinerija, o spėliojimas.
Patirtis sako: esu matęs panašių mašinų. Kompetencija sako: žinau, kokių duomenų reikia, kur baigiasi mano vertinimo ribos ir kada reikia pasikviesti kitą specialistą.
Būtent čia ir atsiranda tikroji rizikos vertinimo kokybė.
ISO/TR 14121-2 aiškiai leidžia, kad komandos sudėtis kistų vertinimo eigoje, priklausomai nuo to, kokių žinių reikia konkrečiam klausimui. Jei pilna komanda nepraktiška arba nebūtina, pasitikėjimą rezultatu galima didinti konsultuojantis su tinkamą kompetenciją turinčiais žmonėmis arba paprašius peržiūros iš kito kompetentingo asmens.
Labai praktiška logika. Triukšmo specialistas neprivalo sėdėti per kiekvieną prispaudimo taško aptarimą. Darbo medicinos gydytojas neprivalo analizuoti kiekvieno apsauginio gaubto. ATEX specialistas neprivalo ginčytis dėl HMI skydelio aukščio. Bet jei jų žinios lemia sprendimą, ar liekamoji rizika priimtina, jų nuomonė turi patekti į procesą.
Ne kaip dekoracija. Kaip sprendimo pagrindas.
Triukšmas: ar tikrai ketinate vertinti klausą iš akies
Triukšmas apgauna. Mašina dirba garsiai, kažkas penkias minutes pastovi šalia ir pasako, kad galima ištverti. Lentelėje atsiranda pavojus — triukšmas. Galima žala — klausos pažeidimas. Priemonė — klausos apsauga. Rizika po mažinimo — priimtina.
Skamba tvarkingai. Tik ar tai jau rizikos vertinimas?
Ar žinote triukšmo emisijos lygį? Ar žinote operatoriaus ekspozicijos trukmę? Ar jis prie mašinos stovi pusvalandį per dieną, ar aštuonias valandas per pamainą? Ar triukšmas ateina iš vienos mašinos, ar iš visos linijos? Ar klausos apsauga iš tiesų naudojama? Ar žmogus tuo pat metu turi girdėti įspėjimo signalus ir kitų mašinų darbą?
Ir svarbiausias klausimas: ar jūs tikrai turite kompetenciją iš akies vertinti ilgalaikį triukšmo poveikį klausai?
Dažniausiai ne. Ir tai visiškai normalu.
Bet tada nereikia apsimesti, kad vien lentelė suteikia tokią kompetenciją. Praktinis sprendimas paprastas: matavimas, gamintojo emisijos duomenys, konsultacija su darbuotojų saugos specialistu, akustiku arba darbo medicinos gydytoju. Jei ši informacija daro įtaką sprendimui dėl mašinos naudojimo, ji turi likti dokumentuose.
Nes sakinys atrodė garsiai, bet ne tiek jau ir daug nėra rizikos vertinimas. Tai tik įspūdis.
Spinduliuotė: nematomas pavojus nėra vieta improvizacijai
Prie mechaninių pavojų intuicija dar kartais padeda. Matote peilį. Matote judesį. Matote prispaudimo tašką. Matote, kur žmogus kiša ranką.
Prie spinduliuotės intuicija dažnai bevertė. Optinė, lazerinė, ultravioletinė, infraraudonoji, elektromagnetinė spinduliuotė — čia ne ta sritis, kur sąžininga išvada gali skambėti operatorius bus atsargus.
Mechanikas gali pastebėti šaltinį. Konstruktorius gali suprojektuoti apsauginį gaubtą. Automatikas gali įtraukti blokavimo įtaisą. Bet kažkas turi suprasti, ką tiksliai vertinate. Koks bangos ilgis? Kokia galia? Kokia ekspozicijos trukmė? Ar yra atspindžių? Ar pavojingos akys, oda, ar kitos sveikatos pasekmės? Ar apsauginis gaubtas slopina būtent tą spinduliuotės ruožą, kurį turi slopinti?
Čia labai paprastas stabdis: jei nežinote, galite pasirinkti griežtesnę apsaugą ir kviesti kompetentingą žmogų. Bet negalite nežinoti ir tuo remdamiesi pripažinti rizikos priimtina.
Dulkės, dūmai, alyvos rūkas: ar vertinate mašiną, ar žmogaus plaučius
Ši tema mėgsta ištirpti lentelėse. Dulkės, dūmai, aerozoliai, garai, alyvos rūkas dokumentuose dažnai atrodo nekaltai. Užrašoma ventiliacija, nusiurbimas, kaukė, valymo instrukcija — ir viskas lyg tvarkoje.
Bet dulkės dulkėms nelygu. Vienaip vertinamos medienos dulkės, kitaip metalo, dar kitaip plastiko. Vienaip alyvos rūkas, kitaip suvirinimo dūmai. Vienaip dirginanti medžiaga, kitaip jautrinanti, toksiška ar potencialiai sprogi.
Klausimas paprastas: ar žinote, ką žmogus įkvepia, kokiu kiekiu, kiek laiko ir kiek metų?
Jei nežinote, vien žodis ventiliacija problemos neišsprendžia. Kartais pakanka medžiagos saugos duomenų lapo, proceso duomenų ir konservatyvaus inžinerinio sprendimo. Kartais reikia matavimo arba specialisto nuomonės. Kartais įsijungia ir ATEX tema.
Ir tada verta sau pasakyti tiesiai: ar tai tik purvas ant grindų, ar jau demonstracinė sprogioji atmosfera? Jei medžiaga gali sudaryti sprogiąją atmosferą, įrašas palaikyti švarą negali būti pagrindinė apsaugos priemonė. Tai gali būti darbo organizavimo dalis, bet ne pakaitalas uždegimo šaltinių, ventiliacijos, dulkių kaupimosi ir proceso sąlygų vertinimui.
Ergonomika: operatorius pripras nėra apsaugos priemonė
Ergonomika daugybėje rizikos vertinimų vis dar atrodo kaip priedas. Nepatogi poza, vidutinė rizika, apmokyti operatorių. Pabaiga.
Bet žmogus nėra mašinos priedas. Jei jis šimtus kartų per pamainą kartoja tą patį judesį, dirba priverstinėje pozoje, siekia per toli, suka liemenį, kelia detales iš netinkamo aukščio arba valdo HMI skydelį blogu kampu, kalbame ne apie diskomfortą. Kalbame apie žalą, kuri kaupiasi laikui bėgant.
ISO/TR 14121-2 labai praktiškai primena, kad kai kurios rizikos įvertinimo priemonės geriau tinka staigiai žalai, pavyzdžiui, mechaniniams ar elektriniams pavojams, o prasčiau — sveikatos pavojams, tokiems kaip triukšmas ar ergonomika. Todėl tokiais atvejais rezultatą verta lyginti su priemonėmis, skirtomis būtent tai sričiai.
Ar tai reiškia, kad kiekvienam vertinimui būtina ergonomikos specialisto kėdė prie stalo? Ne. Bet jei sprendžiate dėl pasikartojančio darbo, jėgos, atsigavimo laiko ar daugiamečio krūvio, bent jau turite žinoti, kuo remdamiesi laikote riziką priimtina. Nes frazė taip dirba jau daug metų nėra saugumo įrodymas. Kartais tai tik dar neįvardytos problemos istorija.
Saugos funkcija: ar ji veikia, ar tik dega žalia lemputė
Automatikas dažnai yra vienas svarbiausių žmonių rizikos vertinimo komandoje. Bet čia irgi reikia atskirti du dalykus. Viena yra mokėti parašyti PLC programą. Visai kas kita — gebėti įvertinti saugos funkciją.
Dokumentuose dažnai gražiai atrodo tokios frazės kaip apsauginis gaubtas su blokavimo įtaisu, šviesos užtvara, avarinis stabdymas, saugos skaitytuvas, safety valdiklis. Skamba gerai. Bet esminis klausimas visada tas pats: ar saugos funkcija tikrai veikia taip, kaip turi?
Ar aiškiai aprašytas scenarijus, kurį ji turi nutraukti? Ar nustatytas reikalaujamas patikimumo lygis? Ar įvertintas sustojimo laikas? Ar patikrintas atstatymas? Ar jutiklio gedimas veda į saugią būseną? Ar funkcija validuota? Ar patikrinta, kas nutinka apeinant apsauginį gaubtą? Ar nustatymo režimas neišmuša skylės visoje saugos koncepcijoje?
ISO 12100 aiškiai nurodo, kad su sauga susijusios valdymo funkcijos turi užtikrinti pakankamą rizikos mažinimą, o programuojamų valdymo sistemų atveju būtina vertinti veikimą, gedimus ir validavimą. Todėl ne kiekvienas geras automatikas automatiškai yra žmogus, kuris gali patikimai įvertinti PL ar SIL klausimus. Čia dažnai reikia kompetencijos pagal ISO 13849 arba kitą tinkamą metodiką.
Sakinys per priėmimą suveikė nėra saugos funkcijos validavimas. Tai tik bandymo pradžia.
Hidraulika ir pneumatika: atjungėte elektrą, o kas išsklaidė energiją
Pramonėje pernelyg dažnai supainiojame sustabdymą su sauga. Mašina stovi. Pavara nejuda. HMI ekranas užgesęs. Kažkas pasako — galima eiti vidun.
O tada paaiškėja, kad sistemoje liko energijos. Slėgis vamzdyje. Suslėgtas oras. Hidraulinis akumuliatorius. Cilindras su apkrova. Mazgas, laikomas vien slėgiu. Įrankis, galintis nusileisti savo svoriu.
Čia klausimas labai trumpas: atjungėte elektrą. Puiku. O kas išsklaidė slėgį?
Mechanikas dažnai tai supranta labai gerai. Techninė priežiūra — dar geriau, nes būtent ji mato gedimų, nuotėkių ir improvizuotų intervencijų pasekmes. Jei rizikos vertinime parašyta tik išjungti mašiną prieš techninę priežiūrą, gali trūkti pusės istorijos.
ISO 12100 kalba ne tik apie mašinos atjungimą nuo maitinimo, bet ir apie sukauptos energijos išsklaidymą arba saugų sulaikymą, jei ji gali sukelti pavojų. Todėl komandoje kažkas turi paklausti: ar po sustabdymo lieka energijos; kas ją išsklaido; kaip patvirtinama, kad ji išsklaidyta; ar LOTO procedūra veikia realioje techninėje priežiūroje, o ne tik instrukcijoje; ar žmogus turi lįsti po elementu, kuris gali nusileisti.
Čia ne darbuotojų saugos skyriaus egzotika. Čia konstrukciniai klausimai.
Kas dar turi būti išgirstas: operatorius ir techninė priežiūra
Pabaigoje lieka svarbiausia grupė, kurią įmonės dažnai praleidžia lengviausiai — žmonės, kurie iš tikrųjų gyvena su ta mašina.
Konstruktorius žino, kaip mašina turi veikti. Operatorius žino, kaip ji veikia tada, kai reikia padaryti planą. Techninė priežiūra žino, kas nutinka, kai ji nustoja veikti. Tai trys skirtingi pasauliai.
ISO/TR 14121-2 labai taikliai pabrėžia, kad analizuojant užduotis ir darbo situacijas verta įtraukti aptarnavimo bei techninės priežiūros personalą, nes lengviausias arba greičiausias užduoties atlikimo būdas gali skirtis nuo to, kas parašyta instrukcijoje.
Popieriuje užstrigimas šalinamas sustabdžius mašiną. Ceche jis kartais šalinamas tik trumpam įkišus ranką. Popieriuje apsauginis gaubtas visada uždarytas. Ceche jis trukdo valyti. Popieriuje LOTO yra procedūra. Ceche klausimas kitas — ar ją įmanoma atlikti, kai tą pačią operaciją reikia kartoti kelis kartus per pamainą.
Jei komandoje nėra nė vieno žmogaus, kuris matė, kaip užstrigimas šalinamas trečią valandą nakties, visai gali būti, kad vertinate instrukciją, o ne mašiną.
Operatorius neprivalo spręsti visko. Bet jo patirtis yra duomenys. Lygiai tokie pat svarbūs kaip brėžinys, schema, standartas, matavimas ar gedimų istorija.
Sprendimo pėdsakas: kaip parodyti kompetenciją dokumentuose
Jei konsultuojatės su specialistu, nepaverskite to pokalbiu koridoriuje, po kurio dokumentuose nelieka nieko. Jei nuomonė paveikė sprendimą dėl rizikos mažinimo, mašinos naudojimo arba liekamosios rizikos priimtinumo, ji turi palikti pėdsaką.
Ne, tam nereikia dvidešimties puslapių traktato. Dažnai pakanka pastabos, matavimo rezultato, medžiagos saugos duomenų lapo, skaičiavimo, validavimo protokolo, specialisto laiško arba nuorodos į konkretų standartą, kuriuo rėmėtės.
Svarbu, kad po pusmečio būtų galima atsakyti į labai paprastus klausimus. Kas vertino konkretų pavojų? Kuo remdamasis? Kokie duomenys buvo prieinami? Kokios prielaidos priimtos? Kur buvo neapibrėžtumas? Ar tas neapibrėžtumas padidino apsaugą, ar tik palengvino leidimą naudoti mašiną? Kodėl pasirinkta priemonė laikyta pakankama? Kodėl liekamoji rizika pripažinta priimtina?
ISO 12100 reikalauja, kad rizikos vertinimo dokumentai parodytų atliktą procedūrą ir pasiektus rezultatus, įskaitant svarbias prielaidas, nustatytus pavojus, pavojingas situacijas, pavojingus įvykius, vertinimo pagrindą, duomenis, duomenų šaltinius ir su jais susijusį neapibrėžtumą. ISO/TR 14121-2 prie to prideda labai žemišką mintį: proceso dokumentavimas svarbus tam, kad vėliau būtų galima išnagrinėti priimtus sprendimus.
Štai kur esmė. Ne užpildyti lentelę. O palikti sprendimo pėdsaką.
Silpna dokumentacija skamba taip: rizika priimtina. Gera dokumentacija skamba kitaip: rizika pripažinta priimtina, nes pritaikyta konkreti apsaugos priemonė, patikrintas jos veiksmingumas, priimtos aiškios prielaidos, įvertintas neapibrėžtumas ir nenustatytas poreikis tolesniam rizikos mažinimui.
Čia jau du skirtingi pasauliai. Vienas pagamina lentelę. Kitas palieka sprendimo pėdsaką.
Išvada: kompetencija yra rizikos vertinimo dalis
Rizikos vertinimo komanda nėra privaloma pareigų parado scena. Ne kiekvienai mašinai reikia konstruktoriaus, automatikos specialisto, akustiko, ergonomikos eksperto, ATEX specialisto ir teisininko prie vieno stalo. Tai būtų proceso karikatūra.
Bet kita kraštutinė padėtis ne mažiau pavojinga. Vienas žmogus užpildo lentelę, įvertina viską — nuo prispaudimo taško iki spinduliuotės, nuo triukšmo iki saugos funkcijos, nuo ergonomikos iki sprogiųjų dulkių — ir gale pasirašo taip, lyg klausimas būtų uždarytas.
Jis neuždarytas.
Rizikos vertinimas pagal ISO 12100 reikalauja mąstyti apie mašiną, žmogų, užduotis, pavojingas situacijas, pavojingus įvykius, galimą žalą ir rizikos mažinimą. ISO/TR 14121-2 labai praktiškai primena, kad komandinis požiūris paprastai padidina vertinimo išsamumą ir veiksmingumą, bet komanda nėra ritualas. Esmė — kompetencija, tinkama konkrečiai problemai.
Todėl paprasčiausia taisyklė skamba taip. Jei suprantate pavojų ir galite parinkti konservatyvią, techniškai pagrįstą apsaugos priemonę — veikite. Jei pavojus lemia sprendimą dėl mašinos naudojimo, o jūs jo nesuprantate — klauskite žmogaus, kuris supranta.
Tai nemažina inžinieriaus autoriteto. Priešingai. Būtent taip atskiriamas inžinierius nuo žmogaus, kuris tik pildo lenteles.
Nes esmė ne didelė komanda. Esmė ta, kad sprendimai nebūtų priimami už savo žinių ribos ir nebūtų vadinami patirtimi.